Silikoninių guminių izoliatų vystymosi tendencija
Nuo antrosios pusės 19 amžiuje, tik izoliacinės medžiagos tinka aukštos įtampos buvo keramika ir stiklas statant perdavimo linijas. 1940 m. keramika ir stiklas dėl polimerinių medžiagų atsiradimo nebebuvo pageidaujamos izoliacinės medžiagos. Europos ir Amerikos šalys pradėjo studijuoti polimerinius izoliatorius. Tada buvo tiriamos fizinės savybės, elektrinės savybės, ilgalaikis patikimumas ir optimali elektros izoliatoriaus forma, o produktyvumas buvo nuolat gerinamas.
Tarp polimerų medžiagų, kurios gali pakeisti keramiką ir stiklą, silikoninė guma turėjo praktinį našumą nuo 1960 m. ir išsiskiria tarp kelių polimerų. Silikoniniai guminiai izoliatoriai turi daugiau privalumų nei keraminiai izoliatoriai. Pirma, jis yra lengvas, lengvai valdomas ir saugus; be to, keraminiai izoliatoriai dažnai kenčia nuo krekingo, kuris gali būti sulaužytas smūgiu. Silikoniniai guminiai izoliatoriai gali atlaikyti mechaninius smūgius, pvz., transporto priemonių kritimo polius.
Nors kitos polimerinės medžiagos taip pat turi pirmiau aprašytus privalumus, tik silikoninė guma nesukelia per didelės taršos aplinkai. Polimero izoliatoriaus gali būti pagaminti vandeniui, taip, kad nuotėkio ir paviršiaus kibirkščiavimas atsirasti dėl vandens lašas. Silikoniniai guminiai izoliatoriai yra atsparesni vandeniui nei kiti polimeriniai izoliatoriai ir yra tvirtos medžiagos, kurios ilgą laiką gali būti naudojamos atšiaurioje aplinkoje.